Žyniais lietuviai vadino apdovanotuosius gebėjimais nuspėti ateitį, perskaityti visatos siunčiamus ženklus, išaiškinti sapnus, susisiekti su dievais ir mirusiųjų pasauliu, gydyti žmones ir gyvulius. Pagoniškai bendruomenei, netgi valdovams, žynių žodis reiškė dievų žodį, už žynio įsakymų nepaisymą kiekvienam grėsė mirtis. Baltų kulto centras buvo Prūsijoje, Nadruvoje, – Rikojote, labiau žinomame kaip Romovė arba Romuva. Čia gyveno vyriausiasis žynys, vadinamas kriviu. Kartu su juo šventvietėje, vadinamoje alku, buvo ir daugiau žynių – vaidilučių (vaidilų), tiek vyrų, tiek moterų. Šią vietą XVI a. detaliai aprašė Simonas Grunau. O štai Bychovco kronikoje rašoma apie vaidilutę Birutę, vėliau tapusią Kęstučio žmona. Rašytiniuose šaltiniuose minima ir šventvietė ten, kur dabar stovi Vilniaus arkikatedra bazilika. Pasak XIV a. pabaigos popiežiaus Urbono VI bulės, XIII a. čia buvusi Perkūno šventykla, joje stovėjęs Perkūno stabas ir 12 pakopų aukuras, kuriame degusi šventoji ugnis. Šių laikų senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ teigia, kad šventyklos aukuras ir iki šiol tebėra Arkikatedros požemiuose.
Lizdeika
Menininkų tapytų paveikslų reprodukcijos gaminamos naudojant Giclee technologijos spaudą ant natūralios medvilnės drobės. Spauda atliekama tik su didelės raiškos ir kokybės, profesionalių fotografų darytomis tapytų kūrinių nuotraukomis. Specialiomis programomis yra paruošiamas spausdinamo paveikslo maketas, kuris spausdinamas ant natūralios, alergijos nesukeliančios drobės. Atspausdinta drobė tempiama ant medinio porėmio ir nulakuojama specialiai, spaudai ant drobės skirtu laku, kuris užtikrina reprodukcijos ilgaamžiškumą, pagyvina ir pagilina spalvų spektrą, ir užtikrina ilgalaikę apsaugą nuo UV spindulių ir aplinkos poveikių.
Garsių dailininkų darbų reprodukcijų kokybe stebėsis net patys menininkai, o originalių paveikslų reprodukcijos puikiai tiks kuriant jūsų unikalų ir subtilų namų interjerą.