Šiaurės Afrikoje ir dalyje Eurazijos išplitę taurai tikriausiai dar spėjo pasiganyti ir kartu su beišnykstančiais mamutais. Lietuvoje taurai apsigyveno beveik prieš aštuonis tūkstančius metų. Gedimino laikais šie maždaug dviejų metrų aukščio įspūdingi laukiniai jaučiai jau buvo reti gyvūnai, todėl privilegija juos medžioti buvo suteikiama tik aukščiausio rango didikams. Štai kodėl ir Bychovco kronikoje pateikiamame padavime apie Vilniaus įkūrimą Gediminas sumedžioja būtent taurą. Laikoma, kad paskutinis tauras buvo nukautas XVII a. pradžioje Lenkijoje, dabar tik taurų proproprovaikaičiai mūkia ir baubia tvartuose, nes būtent iš taurų yra kilę galvijai. Tačiau galingas taurų stotas tebešmėkščioja mūsų tautosakoje, ypač melų pasakose ir patarlėse. Nors dar XIX a. pradžioje buvo įrodyta, kad tarp taurų ir stumbrų bendra nebent dydis, keturios kanopos, ragai ir gaurai, lietuviai laikė (daugelis ir tebelaiko) taurus ir stumbrus giminaičiais, o kartais juos ir išvis sutapatindavo. Apie tai XIX a. viduryje rašė ir žemaičių lietuviškajame sąjūdyje dalyvavęs kraštotyrininkas Liudvikas Adomas Jucevičius: „Tauras Lietuvoje vadinamas įvairiai: Gardino apylinkėse – žubris, Vilniaus ir Kauno – tūras, žemaičiuose – žiobris, o Prūsų Lietuvoje – tūris...“